KAZYS BINKIS GENERALINĖ REPETICIJA Vaga VILNIUS, 1965 M. „Raidė“ sp., Kaunas GENERALINĖ REPETICIJA Prologo ir šešių paveikslų draminis montažas VEIKĖJAI AUTORIUS TEATRO DIREKTORIUS REŽISIERIUS TEATRO SARGAS VYRAS, jis gi ir pirmas ŠVIESIAI PILKAS KAREIVIS ŽMONA DUKTĖ — 9 metų MISS EUROPA I ir II — pilna 43 metų pana PONIA SU AŠARA AKYJE PONIA SU AŠARA BALSE DON ALFONSO I ir II TRYS ŠVIESIAI PILKI KAREIVIAI TRYS TAMSIAI PILKI KAREIVIAI ŠVIESIAI PILKAS KARININKAS TAMSIAI PILKAS KARININKAS KUNIGAS POLICININKAS INVALIDAS, jis gi ir I DUOBKASYS II DUOBKASYS Minia, kareiviai PROLOGAS Teatro scena. Baigiamos rengti pirmojo „Generalinės repeticijos“ paveikslo dekoracijos. Scenoje ruošiasi teatro darbininkai. Direktorius kalbasi su režisierium. Uždangai pakilus, scena neapšviesta REŽISIERIUS Šviesą! Duokite šviesą. (Nušvinta) Daugiau. Dar daugiau šviesos. (Direktoriui) Pirmas paveikslas vyksta va šitokioj aplinkumoj. Jauku, šviesu, malonu, tik protarpiais justi artėjančios audros dūžiai. DIREKTORIUS abejingai Hm... REŽISIERIUS Antro paveikslo scenovaizdis tas pats, tik nuotaika labiau įelektrinta, audra jau visai čia pat. DIREKTORIUS Hm... REŽISIERIUS Trečias paveikslas vyksta karo lauke. Štai maždaug čia po ąžuolu apkase sėdi trys šviesiai pilki kareiviai, o tenai... DIREKTORIUS nutraukdamas Palauk tamsta... Man visai nesvarbu, ar tai šviesiai, ar tamsiai pilki kareiviai. Daug svarbiau, ką jie daro. Ar yra juokingų situacijų? REŽISIERIUS Ne, pone direktoriau, juokingų situacijų nėra. DIREKTORIUS Tai labai blogai. Juk tamsta pažįsti publiką. Kiek teatras teatru, kareivis scenoje visuomet išdaigas krėsdavo. Kareivis privalo būti linksmas, drąsus, sąmojingas. Net jeigu ir kvailas, ir tai netyčiomis sąmojį pasako. Štai ko publika laukia iš kareivio. REŽISIERIUS Bet, pone direktoriau, čia ne tikri kareiviai, čia mobilizuoti atsarginiai, šiaip žmonės. DIREKTORIUS Hm.. . Šiaip žmonės. .. Na ir nuraminai gi mane tamsta, aš pasakysiu. Tai gal tamsta manai jiems prie šalmų etiketes prilipdyti? Čia, matote, atsarginiai, ir prašome gerbiamą publiką iš jų daug nereikalauti. Ar ne taip, pone režisieriau? Keista, labai keista.. . Intrigos taip pat, sakai, veikale nėra? REŽISIERIUS Ne. DIREKTORIUS Psichologijos taip pat? REŽISIERIUS Nėra. DIREKTORIUS Hm... Gražu... Meilės scenų su šeimos trikampiu, žinoma, ir žymės nerasi? REŽISIERIUS Nei trikampių, nei keturkampių, nei jokių geometriškų meilės figūrų. DIREKTORIUS Gražu, labai gražu. Aš būčiau labai smalsus sužinoti, kas tame jūsų veikale yra? REŽISIERIUS Gyvenimas, mažo žmogaus gyvenimas. DIREKTORIUS Gyvenimas, ir dar mažo žmogaus... Gražu, aš pasakysiu tamstai... Labai gražu. Bet kas tai žiūrės? Kam tai įdomu? Vadinasi, tamsta tikiesi sukviesti į premjerą didelius žmones ir jiems parodyti: štai, gerbiamieji, kaip gyvena mažas žmogus... Pažiūrėkite ir pagalvokite. .. O jiems spiaut į tamstos mažo žmogaus gyvenimą. Jie užtat ir dideli, kad devyniasdešimt devyni nuošimčiai žmonių sutinka būti mažais. REŽISIERIUS Bet, pone direktoriau, teatro publikos didžioji dauguma tai ir yra tie vadinami maži žmonės. DIREKTORIUS Visai teisingai... Bet pamėgink šitiems žmonėms rodyti jų pačių gyvenimą — išbėgios. Ir tai visai suprantama. Kuriems galams aš eisiu savo gyvenimo žiūrėti, kai aš jį, nenaudėlį, ir taip perdaug gerai pažįstu. O kinai lūžta, publikos perpildyti. Šitie tamstos mažieji žmonės sprandus sukinėjasi ir blauzdas daužosi, besiverždami pamatyti milijonieriaus ar kokolės ištaigingą gyvenimą. Juo puošnesnis, juo kvailesnis filmas, juo didesnis publikos entuziazmas. Štai kur dramblys paslėptas. Ir jo nepastebėti — tai reikia būti be uoslės... REŽISIERIUS Kvailybių srity kinų mes nenukonkuruosime, kad ir kažin kaip stengtumės. DIREKTORIUS Nors autorius būtų plačiai žinomas, tai vis šioks toks šansas... Bet čia nei šis, nei tas... Zajončekas reiškia mūsiškai kiškelis. Koks gali būti dramaturgas su tokia pavarde? Ir dar emigrantas! REŽISIERIUS Bet aš gi pačioj pradžioj tamstai sakiau, kad tai bus tik eksperimentas: parodyti gyvenimą paties personažo interpretacijoj. Be rašytojo tarpininkavimo. DIREKTORIUS Hm... Eksperimentas... Publika kartais gali vieną kitą eksperimentą pakelti, bet jau teatro kasai eksperimentas — tai didžiausias priešas. Ateity tamstai pravartu būtų tai atminti, pone režisieriau... SARGAS Čia toks žmogus.. . DIREKTORIUS Koks žmogus? SARGAS O bala jį žino... Įtartinas... DIREKTORIUS Ko jis nori? SARGAS Prašosi čionai, sako, į generalinę atėjęs... REŽISIERIUS Autorius pakviestas į generalinę repeticiją. Prašyk. DIREKTORIUS Pažiūrėsime pažiūrėsime ir į autorių. A u t o r i u s išblyškęs suvargusio veido žmogus. Apsivilkęs surinktais drabužiais: geltonos kurpės, juodos dryžuotos atspurę kelnės, re-genmantelis, ant kaklo šalikas, šilta sportinė kepurė, kurią jis laiko prieš save, lyg prisidengti ja norėdamas. Visą pokalbio laiką stovi vienoje vietoje, beveik nejuda, kalba rinkdamas žodžius, labai įtikinamai. Įėjęs sustoja lyg pritrenktas reginio REŽISIERIUS Na ką? Tamsta pažinai savo sodybą? AUTORIUS Pirmą momentą atrodė, kad aš sapnuoju. Aš dabar dažnai sapne visa tai matau. REŽISIERIUS Panašu? AUTORIUS Visai kaip tikrovėje. REŽISIERIUS Mūsų menininkai visą medžiagą, visas tamstos pastabas panaudojo. AUTORIUS Tik mašina tada stovėjo šitoj pusėj medžio. REŽISIERIUS Taip? Na, mes tuojau ją atkelsime. (Suploja) Vyrai! Įeina du d a r b i n i n k a i Perkelkite mašiną į šitą medžio pusę. Kelia AUTORIUS Čia, arčiau prie suoliuko. Dabar taip... Dabar visai taip, kaip tuomet stovėjo. REŽISIERIUS Tamstos nurodymai mums ir kituose paveiksluose bus itin naudingi. AUTORIUS Atėjau tik pranešti, kad negalėsiu būti repeticijoj. REŽISIERIUS Kaip? Negalėsite? Kodėl? AUTORIUS Ji, mano Nendrelė, labai silpna. DIREKTORIUS Tamstos žmona serga? AUTORIUS Ji labai sunkiai serga. DIREKTORIUS Gaila, labai gaila. Aš galvojau — mes kartu pažiūrėsime... Gal teks kai ką pakeisti. AUTORIUS Pakeisti? DIREKTORIUS Vieną kitą mažmožį. AUTORIUS Bet tai jokiu būdu nebegalima. DIREKTORIUS Žinoma, būtų daug patogiau tai anksčiau padaryti, bet... AUTORIUS Taip taip — juk dabar visa tai praeitis. DIREKTORIUS ... bet norint — galima ir per generalinę repeticiją šį tą padailinti. Šį tą išleisti, šį tą pridėti. AUTORIUS Tada pasidarytų netiesa. Juk tai, kas pasakyta, iš tikrųjų buvo. O to, kas buvo, dabar pakeisti niekas nebeįstengs. (Liūdnai) Taip taip. . . niekas nebeįstengs. DIREKTORIUS Tamsta kalbi apie gyvenimiškąją tikrovę, bet mums čia svarbu scena, taip sakant, meniškoji tikrovė, o ji yra rašytojo valioje. Rašytojas ją gali kaitaliot pagal savo norą. AUTORIUS Aš ne rašytojas. DIREKTORIUS Štai dar naujiena! Bet juk tamsta parašei dramą. AUTORIUS Tai ne drama. DIREKTORIUS Na, vadinkite tai pagaliau tragedija. AUTORIUS Tai ir ne tragedija. DIREKTORIUS Tai ką gi pagaliau mes turime čia tuojau vaidinti? AUTORIUS Tai mano gyvenimas. DIREKTORIUS Na, vadinkite tai pagaliau gyvenimu. Bet to gyvenimo autorius esi tamsta. AUTORIUS Autorius, jus sakote? (Liūdnai šypsodamasis) O ne! Mano gyvenimo paskutinių mėnesių autoriai buvo kiti. REŽISIERIUS Visai teisingai. DIREKTORIUS Štai jums dar naujiena. Man atrodo, kad aš Šia jau nieko nesuprantu. AUTORIUS Tai aš jau galėsiu eiti? DIREKTORIUS Palaukite tamsta... vieną minutėlę. Man is dėlto, kaip teatro direktoriui, įdomu sužinoti bent, kokios mintys, kokios idėjos bus keliamos šitame mūsų vaidinime? AUTORIUS Jokių. DIREKTORIUS Kaip tai jokių? Kaip liepsite tai suprasti? AUTORIUS Mes, maži žmonės, nei savo minčių, nei savo idėjų neturime. DIREKTORIUS Palauk tamsta. .. tai kuo jūs gyvenimą užpildote, kuo jūs galvojate? AUTORIUS Gyvenimą mes užpildome darbu, o galvojame svetimomis mintimis. Mes tikime tuo, ką mums laikraščiai parašo, radijas pasako. Už mus galvoja kiti. DIREKTORIUS Bet juk tai baisu. Nei minčių, nei idėjų, tušti gyvenimo vaizdeliai. Nė vienas teatras nerizikuotų tokio dalyko statyti. Nė vienas rašytojas neišdrįstų tokio dalyko teatrui siūlyti. AUTORIUS Matote... Matote, rašytojai patys dideli žmonės, ir rašo jie apie didelius. Jiems išeina arba dideli herojai, arba dideli niekšai. O mažo žmogaus gyvenimas, žinote patys, neįdomus, vienodas, panašus į milijonus kitų mažų žmonių gyvenimų. Koks rašytojas gali juo susidomėti? DIREKTORIUS nervingai vaikšto po sceną Na, aš pasakysiu tamstoms, mes turėsime pilką ir nuobodų spektaklį. AUTORIUS Jūs man atleiskite, toks jau mūsų gyvenimas... Ligonė manęs laukia. Aš nešu jai vaistų. Sudiev. REŽISIERIUS Jokių pageidavimų dėl paskutinio veiksmo? AUTORIUS graibosi kišenėse Taip taip... Aš atnešiau... Štai čia viskas iki paskutinės valandos. Režisierius griebia lapelius ir atidžiai juos peržiūrinėja . Autorius išeina DIREKTORIUS Na ir autorius, aš tamstai pasakysiu. Keistas... Labai keistas žmogus. REŽISIERIUS Mums viskas atrodo keista, kas nors per vieną centimetrą nukrypsta nuo mūsų įprastinės linijos. Tokių keistuolių dabar milijonai. DIREKTORIUS išeidamas Pažiūrėsime... Kas čia išeis iš jūsų spektaklio. REŽISIERIUS suploja delnais Pradedame generalinę repeticiją! Uždangą! Duokite uždangą! Uždanga nusileidžia ir vėl tuoj pakyla. Rodomas „Generalinės repeticijos“ pirmasai paveikslas PIRMAS PAVEIKSLAS Priemiesčio namelis. Kairėj gyvatvorė nuo gatvės, baltai su raudonu dažyti varteliai. Salia tako sužydusios gėlės. Kairiame namelio kampe verandėlė ir įeinamosios durys. Priešakyje, namelio gale, langas. Lange stovi radijo aparatas. Prieš namelį, dešinėje, jauno medžio paunksnėj, siuvamoji mašina, už jos vaiskrūmiai, gilumoje jaunos obelys. Žmona derina d u k r a i suknelę ŽMONA Išaugai tu man, Pupa... Baisiai kiek medžiagos išeina. Gangreit kaip didelei. DUKTĖ Mamyte, aš jau greit būsiu visai visai didelė. ŽMONA Būsi, vaikuti. .. Man gera padėjėja išaugsi. DUKTĖ Aš visa, visa mamytei pasiūsiu. ŽMONA Gerai, Pupyte... Dabar ramiai stovėk. (Atsitraukusi porą žingsnių, gėrisi. Pusbalsiu) Kaip ji išsitiesė... DUKTĖ Ką sakai, mamyte? ŽMONA Sakau, kad labai graži suknelė išeis. DUKTĖ Ai, kaip graži. .. O poryt svečių ar bus? ŽMONA Bus, mažyte. Ir didelių, ir vaikų. Ir tu su nauja suknyte... Balta balta kaip ožkytė. Bus labai linksma. O savo dovanėlę ar jau baigei? DUKTĖ Dar tik vieną raidę — ir jau. ŽMONA Na, tai skubėk, vaikuti, nes reikia dar išskalbti, išglaistyti. Tėvelis labai apsidžiaugs. Jis tau irgi dovanėlę ruošia. DUKTĖ Ką, mamyte? ŽMONA Poryt sužinosi. Štai mes ir baigėme. (Nuvelka suknelę) Jau metas į mokyklą, Pupa. DUKTĖ Aš tuojau, mamyte. (Bėga durų link) Aš mamytei muziką užsuksiu. (Pribėgusi prie lango, įjungia radijo aparatą ir dingsta duryse) Žmona siuva ir klausosi Radijas kurį laiką groja karinį maršą. Staiga muzika nutraukiama ir daromas pranešimas: „Dėmesio! Dėmesio! Skubus pranešimas. Šį rytą du ginkluoti anos pusės kareiviai peržengė mūsų vakarų sieną, įeidami mūsų pusėn net devyniolika metrų. Mūsų pasienio sargybos postoviams atidengus ugnį, įsibrovėliai pasitraukė. Vyriausybė ruošia griežtą protestą ir imasi atitinkamų priemonių, kad panašūs akiplėšiški mūsų teritorijos integralumo pažeidimai nebepasikartotų. Tai jau trečias kartas, kai prie mūsų sienos kartojasi provokatoriški žygiai. Nevykę anos pusės pasiaiškinimai, kad kareiviai buvę girti ir paklydę, nieko nebegali įtikinti. Atėjo metas pasakyti šiems ponams: Gana! Ir pasakyti tokia kalba, kad jie suprastų Žmona priėjusi išjungia radiją DUKTĖ pasiruošusi mokyklon su knygų kuprinėle už pečių ir su laistyklėle rankoj. Verandoj kurį laiką klausosi paskutinių pranešimo žodžių Mamyte, kodėl girtiems kareiviams neleidžia vaikščioti per sieną? ŽMONA Tuščia jų, tų kareivių... Jau bėk, Pupyte, kad nepavėluotum. DUKTĖ Aš tuojau, mamyte, aš tėvelio gėlytę dar palaistysiu. (Laisto vazone spygliuotą medelį) Ar raukarija žydi? ŽMONA Araukarija, vaikuti. DUKTĖ Araukarija... Ar ji žydi? ŽMONA Ne, araukarija nežydi. DUKTĖ O kam tėvelis ja taip rūpinasi? ŽMONA Tai šiltųjų kraštų eglutė lepūnėlė... Be priežiūros ji tuojau nudžiūtų. DUKTĖ Aš ją šiandien dar palaistysiu. ŽMONA Pakaks, vaikuti... Jau bėk. DUKTĖ Aš jau, mamyte. (Pamačiusi atpūškuojančią M i s s Europą) Ogi čia dabar kas? MISS EUROPA labai pilna, senstelėjusio, tirštai dažyto veido moteriškos giminės žmogysta O aš skubu ir skubu... Ir vis negaliu aprėpti. ŽMONA Labas rytas, panele. MISS Ar jau? ŽMONA Jau, panele. MISS O aš taip buvau susirūpinusi, ar suspėsite. ŽMONA Šiąnakt baigiau. MISS Kaip tik laiku, kaip tik laiku... Aš nutariau kartą baigti šią istoriją. Su vyrais reikia trumpai. .. Jie kartais — tai kaip maži vaikai. Žinote, taip tai kaip vantos lapas prilipo, o kai prie altoriaus — tai atatupstas. Girdi, po karo atidėkime... Labai ačiū, mano mielas. Šiuo reikalu aš jau pamokyta... Per praeitą karą atidėjau, tai tiek aną sveiką ir bemačiau. Ne, mano mielas, galite kariaut kiek jums lenda, bet pirma susitvarkyk. Vyrai iš prigimties destruktyvus elementas. Duok jiems valią, tai pasauly jokios tvarkos nebebus. ŽMONA Gal panelė malonėtų į vidų, apsivilktume. MISS Taip taip... Į vidų, apsivilksime... Aš labai skubu, aš visuomet turiu skubėti. ŽMONA pastebėjusi tebežiopsančią dukrą Mažyte, tu dar čia? Bėk greičiau į mokyklą. (Eina į vidų) DUKTĖ Aš jau, mamyte... Aš bėgte nubėgsiu. (Eina atsigrįždama) VYRAS įeina pro vartelius A, Pupa! DUKTĖ Tėtyte! Tėveliuk! (Apsikabina už kaklo ir bučiuoja) Aš tavo aurokariją jau palaisčiau. VYRAS Araukariją palaistei? Štai kokia gera man šeimininkė. Už tai aš tau va ką atnešiau. (Duoda vynuoges) DUKTĖ Ai, kokios gražios! VYRAS O paragauk, kokios skanios. DUKTĖ deda vieną uogą į burną Ai-ai — skanios. Gera šiltuose kraštuose, kur jos auga. VYRAS Dabar ir mes išmoksime jas auginti, kitąmet nuosavų turėsime. DUKTĖ Mes savo sodely? VYRAS Taip, Pupa. Ten, anoj pusėj namo, kur saulės atokaitoj kerai susodinti. DUKTĖ Ot bus gerai! VYRAS Nuo vynuogių vaikai labai auga. Tu turėsi jų daug daug valgyti ir išaugsi man didelė didelė. DUKTĖ Tėveliuk, aš jau dabar didelė. O kai būsiu dar labiau didelė, kai išaugsiu visai didelė, tai žinai, tėveli, kuo aš būsiu? VYRAS Kuo, Pupa? DUKTĖ Telegrafiste. VYRAS Puiku. Tada tu mane pavaduosi. Sutarta. DUKTĖ Tik aš vis pamirštu, kaip tas aparatas vadinasi, kur mums rodei. VYRAS Murza. DUKTĖ Cha-cha-cha! Ne ne! .. Jau žinau: morzė, morzė. Dabar jau visada žinosiu. VYRAS Mano mažoji telegrafiste, berods, į mokyklą ruošiasi? DUKTĖ pašokusi Vaje, aš gi turiu skubėt. VYRAS Telegrafiste turi skubėti, bet ji neskuba, nes ji didelė tinginė. Ją į mokyklą reikia va šitaip tempti. (Ima už rankos ir veda) DUKTĖ Netiesa, tėveli, netiesa. . . Aš ne tinginė. Aš bėgte nubėgsiu. (Išsitraukia) VYRAS Palauk, Pupa, eisime kartu. Aš tave palydėsiu. Pasikalbėsime. DUKTĖ O mamytė man gražią suknytę pasiūs. Poryt aš apsivilksiu. VYRAS susimąstęs Sakai, poryt, Pupa. DUKTĖ Ir svečių pas mus bus. Ir didelių, ir vaikų. Abu išeina pro vartelius MISS sutuoktuvių drabužiais, su šydu, ryšuliu nešina išeina. Paskui ją Žmona Taigi aš jam ir sakau tuomet: gana šitaip palaidai gyventi. Aš parduodu restoraną, tu likviduoji savo kontorą, sudedam kapitalus, perkam uoste viešbutį ir pradedam padorų gyvenimą. Triukšmas, rūpesčiai — ilgainiui nusibosta. Reikia, kad kapitalas be mūsų pagalbos pats uždarbiautų. Kapitalus sujungti jis sutinka, bet patys, girdi, po karo susijungsime. Ne, mano mielas... Kur jungiasi kapitalai, ten ir patiems reikia jungtis. Gana, sakau, neprityrusias mergaites už nosies vedžioti... Šitaip aš jo atsparumą ir palaužiau. Žinotum tamsta, net apsiverkė... Tokia stambi ašara per ūsą nuriedėjo. Sako,— iškeičiau aš tėvynės meilę į moters meilę kaip paprasčiausias kvailys... Nurimk, sakau, mano mielas, tėvynė nepabėgs, o savo narsumą vesdamas įrodysi. Taip mes ir nutarėm pradėt padorų gyvenimą ramybės uoste. ŽMONA Uosto viešbuty... MISS Taip taip, uosto viešbuty. Na, bet aš užtrukau. Reikia skubėti. Įvykiai nuolat tirštėja, nežinia, kas už valandos gali atsitikti. Tempo, tempo ir dar kartą tempo. (Išplaukia) ŽMONA Laimingai, panele. . . VYRAS varteliuose pagarbiai praleidžia Miss Na, ir papuošei gi tu ją. Tikra Miss Europa. ŽMONA Skuba susituokti, vargšė. VYRAS Jai tai jau pats laikas. ŽMONA Bijo, kad karan jaunikio nepašauktų... VYRAS susimąsto Bijo, sakai. . . kad karan? ŽMONA Tu labai pavargęs atrodai... VYRAS Šuniškai. . . Kiaurą naktį nervais grajinau. ŽMONA Ir nusnūst neteko? VYRAS Nė sekundės. ŽMONA glosto plaukus Vargšas. VYRAS Ten, štabuose, mano, kad mes plieninius nervus turime. „Slaptai. Labai skubu. Slaptai. Ypatingai skubu. Slaptai be eilės.“ Ir taip vieną po kito. Ką jie sau mano ten, štabuose? ŽMONA Ir vis šifrai? VYRAS Vis šifrai... Retai kur žmogiška frazė tepasitaiko... Br... Matyt, karšta. ŽMONA Man taip neramu. VYRAS Jiems ten lengva. Turi savo kodą ir varo. O prie aparato, žmogus, drebėk dėl kiekvieno ženklapalaikio. Supainiosi, ir bala žino, kas gali atsitikti. Sakysim, divizija, užuot žygiavusi į vakarus, žygiuoja į rytus. O kas atsako — telegrafistas. Šuniškai išvargina. ŽMONA Eik, suvalgysi pusryčius, o paskui pasilsėsi. VYRAS Pusryčius, sakai? .. Palauk, Nendrele... Pabūkim čia. ŽMONA Gerai, tai aš čia atnešiu. Tuojau. (Nubėga į vidų) VYRAS nusivelka švarką ir dairosi aplink Ir visa tai reikės tuojau palikti. .. ŽMONA su padėklu verandoj Ką palikt? Ką tu čia kalbi vienas? VYRAS Ar aš kalbėjau? Et, supaisysi... Sėsk čia šalia, Nendrele, pakalbėsime dviese. ŽMONA deda ant mašinos padėklą Gerai, Dziuka. Valgyk. Aš tau tikros kavos paruošiau. VYRAS Tikros kavos, sakai? ŽMONA Aš nuo svečių saujelę pavogiau. .. Žinai, Dziukeli, mano jau viskas paruošta mūsų šventei. Jau beveik viskas, tik užkandas rytoj padarysiu. VYRAS Žinai, Nendrele, per daug nedaryk... ŽMONA Nepyk, Dziukeli... Juk tai mūsų iškilmingiausia šventė bus. Aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kad mes jau dešimt metų kartu čia gyvenam. O rodos, dar taip neseniai... VYRAS Taip, iš tiesų... Pasiutusiai greit laikas bėga. Ir Pupai jau devyneri sueina. ŽMONA O kaip išsitiesė per šiuos metus! Medžiagos suknytei gangreit kaip didelei išeina. Ji taip, mažytė, džiaugiasi. .. VYRAS Jau ir man pasidžiaugė. . . ŽMONA Tu jau mateisi su ja? Ji nuolat kalba apie tave... Žinai, aš išduosiu paslaptį: ji tau dovaną dešimtmečiui ruošia. Gražų gražų rankšluostį. Ir viską pati išsiuvinėjo. Tik neprasitark, kad žinai. VYRAS Mūsų miela mažytė. Viską, sakai, pati? ŽMONA Man nė prisiliest neduoda. VYRAS Aš jai taip pat dovaną jau parinkau. ŽMONA Sakei — karolius... VYRAS Ne. Apsigalvojau... Gyvą ir praktišką daiktą. ŽMONA Gyvą? VYRAS Nupirkau gražią baltą ožkytę... ŽMONA Ką tu sakai? Tai apsidžiaugs mažytė! O ir žolės mūsų sodely jai pakaks. Nuostabiai gerai tu sugalvojai. Paskui ir pieno turėsim. Mes abi ją ganysime ir žiūrėsime. VYRAS Sandėliuko aname gale teks tvartelis įrengti. Poryt rytą ją atves, tai tu pasakyk Pupai, kad tai mano dovana. ŽMONA Keistas tu šiandien... Kodėl aš turiu pasakyti? Juk tu pats jai įteiksi. .. VYRAS Matai. .. jeigu manęs namie nebūtų... Tiek to... O aš ir tau, Nendrele, šį tą atnešiau. (Ieško švarko kišenėj. Išvyniojęs iš popieriaus, duoda sagtelę) ŽMONA Vaje, deimantas! VYRAS Ką tu! Čia netikras deimantas, čia, taip sakant. .. ŽMONA Taip taip... Aš gi žinau, čia šlifuotas stiklas. VYRAS Bet čia ne paprastas šlifuotas stiklas... Jis spindi kaip tikras deimantas. ŽMONA Ji nuostabiai graži. (Segasi prie krūtinės) Aš dar niekuomet tokios gražios sagtelės neturėjau. Tu labai geras. (Bučiuoja) VYRAS Ir plienas labai panašus į platiną ir nerūdija... Aš jau seniai buvau ją nužiūrėjęs. Taip, Nendrele,— išgyvenome draugėj dešimtį metų... Dirbome... Ypač tu, Nendrele... Tu daugiausia dirbi, pavargsti. Aš noriu, kad tau būtų gera. ŽMONA Man taip gera, jog aš dažnai pagalvoju, kad man šita laimė nenupelnyta. Aš drebu, kad kas jos iš mūsų neišplėštų. VYRAS Nesvyruok, Nendrele. Tai tik mūsų, mažų žmonių, laimė. Kiti turi savo didesnes laimes. Gali būti drąsi — niekas nesikeis. Vaiko balsas už gyvatvorės: „Ekstra telegrama. Akiplėšiški reikalavimai. Vakarų provincijos pavojuje. Ekstra telegrama“ ir t. t. Vyras ir žmona kurį laiką klausosi ŽMONA Ir vėl. . . Man taip baisu. Visų lūpose tik tas vienas baisus žodis. Aš siuvau ir per naktį apie tave galvojau... Kas bus? VYRAS Nieko... Karas dabar negalimas... Mums tik reikia tvirtai laikytis, nerodyti, kad bijome. Jie nepradės... O mes taip pat. Juk ten, viršuj, žmonės su galvomis sėdi. ŽMONA Kai pagalvoji, regis, ko tiems žmonėms betrūksta. Kasmet, kasdien visiems gyvenimas lengvesnis darosi. Pasaulis toks turtingas pasidarė, kad visiems visko pakaktų. VYRAS Taigi dėl to kaip tik karas dabar ir negalimas. Civilizacija. .. Kultūra. .. Jei kas dabar pradėtų, tai visa žmonija kojomis tą sutryptų. Nemanyk, juk pasauly yra dar žmonių su galvomis. ŽMONA Bet laikraščiai, radijas. Šiurpu darosi... kam jie taip žmones kaitina? Šiandie vėl pranešė, kad trys girti kareiviai mūsų valstybės sieną pažeidė. VYRAS Trys girti kareiviai — tai dar ne karas. Jei, sakytum, trys girtos divizijos.. . Bet tuščia jų. Jie tik gąsdina. O jei rimtai pabandytų — tai mes jiems parodysime. Šitoks užsidegimas, šitoks patriotizmas! Dar niekad istorijoj nieko panašaus nėra buvę. Jokių partijų, jokių skirtumų. Visi kaip vienas. ŽMONA Dėl to man ir baisu. VYRAS Tai moters galvosena. Mes, vyrai, turime kitaip laikytis. Štai vakar viršininkas įėjo į mūsų skyrių. Gerai, vyrai, sako. Dirbkite vienas už tris, nes tėvynė to iš jūsų reikalauja. O man asmeniškai sudavė per petį ir tarė: „Kai užimsime savo istorines provincijas, tai tu, Zajonček, būsi pašto viršininku kuriam atvaduotam pašte.“ Taip ir pasakė — būsi viršininku. ŽMONA Vaikas tu, Dziuka. (Atsidususi) Visi jūs, vyrai,— dideli ir pavojingi vaikai... Vaje, valgyk gi tu, kava visai atauš. VYRAS pila kavą Nesinori šiandien kažko. Į tave va taip žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Dešimt metų išgyvenome. ir dar vis neatsižiūrėjau. ŽMONA Žiūrėk, mielasai... Greit imsiu senti, tai nebebus į ką žiūrėti. VYRAS Tu, Nendrele... Tu man visuomet liksi pati gražiausia pasaulyje. Tu ir Pupa... O štai ir ji jau atbėga. ŽMONA Pupyte, kodėl taip greit iš mokyklos? DUKTĖ bėgdama uždususi Kaip gerai! Kaip gerai! Nesakysiu, kaip gerai! VYRAS Kas tau, Pupa? ŽMONA Kas tau taip gerai? DUKTĖ Mus atleido. (Striuoksi) Mus atleido. Visam mėnesiui atostogų atleido. ŽMONA Kaip? Atostogų? VYRAS Jau atleido? DUKTĖ Ponas mokytojas pasakė, kad tėvynė pavojuje, ir atleido. Ot kaip gerai... ŽMONA Ką tu, vaikeli... VYRAS Tėvynė pavojuje, sakai? DUKTĖ Va ir policininkas ateina. VYRAS Jau ateina... POLICININKAS Ar čia gyvena pašto valdininkas Zajončekas? VYRAS Taip, aš — Zajončekas. Šaukimas? POLICININKAS Tikrai taip. Prašau pasirašyti. (Žiūri į laikrodį) Devynios valandos dešimt minučių. Per pusę valandos tamsta privalai pribūti į čia nurodytą vietą. VYRAS Žinau, jau žinau POLICININKAS Per pusę valandos. (Kilstelėjęs ranką prie kepurės, išeina) ŽMONA Viešpatie! Tai kas gi čia dabar? VYRAS Tai tik bandomoji mobilizacija. Aš jau naktį šią žinią po visą kraštą ištelegrafavau. ŽMONA puola prie jo Ir man nė žodelio... Nė pažiūrėti į tave neteko. (Verkdama) Tai kaipgi mes dabar su mažyte abi pasiliksime? .. VYRAS Nendrele, brangioji, nurimk... Tai dar ne karas, tai tik generalinė repeticija. Eikime ruoštis. (Veda ją apkabinęs į vidų) DUKTĖ įsikibusi į motiną Mamyte, mamyte, kur tėveliui reikia išvažiuoti? ŽMONA Į karą, vaikeli... DUKTĖ garsiai pravirksta Nereikia karo. Aš nenoriu karo. Tėveli, nereikia karo. UŽDANGA ANTRAS PAVEIKSLAS Scenovaizdis kaip pirmame paveiksle, tik siuvamos mašinos nebėra. Ž m o- n a ir d u k t ė susiglaudusios sėdi ant suoliuko, viena skara apsigaubusios, ir klausosi radijo Girdėtis minios ūžimas, šauksmai SPIKERIS Minių minios užtvindė aikštę ir šalutines gatves. Pavojaus valandą tauta atėjo pareikšti savo vyriausybei ištikimybės jausmus. Vėliavos ir plakatai siūbuoja virš tūkstančių galvų. (Triukšmas ir šauksmai stiprėja ir pereina į vienalytį bliovimą) Valdžios rūmų balkone pasirodo ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras ir maršalas. Minios entuziazmas pasiekia aukščiausią tašką. Minia sveikina savo vadus. Maršalas su parado uniforma, ant jo krūtinės kovose pelnyti ordinai saulėje blizga. Visų akys ir viltys į jį nukreiptos. Maršalas duoda ženklą. Minia susikaupia. Kalba ministras pirmininkas. MINISTRAS PIRMININKAS Tautiečiai! Šią istorinę valandą vyriausybė jaučia pareigą pranešti tautai, kad mūsų kantrybės taurė jau sklidina. Minia suūžia. Balsai: „Šalin akiplėšas! Mirtis užpuolikams!“ DUKTĖ Mamyte, aš bijau. Žmona bučiuoja dukrą į galvą ir dar labiau priglaudžia MINISTRAS PIRMININKAS Atvejų atvejais mes esame įrodę savo taikos meilę. Mūsų gentkartė, kuri išgyveno praeitojo karo baisumus, labiau negu kuri kita nusipelnė sau taikaus gyvenimo sąlygas. (Bosas iš minios: „Nereikalinga. Šuniui ant uodegos tokia taika.“ Juokas. Aplodismentai) Taip, mes mylime taiką. Bet mes nepripažįstame taikos kiekviena kaina. (Minioj šauksmai: „Šalin taiką! Tegyvuoja karas!“) Mes pažįstame brangesnę vertybę už taiką. Toji vertybė, kuri nesuprantama musų priešams, yra brangiausias mūsų turtas — tai tautos garbė. (Šauksmai) Tautiečiai! Šią lemiamą valandą vyriausybė laiko savo pareiga jums pranešti, kad mūsų tautos garbė pavojuje. Priešas kelia akiplėšiškus reikalavimus. Jis persekioja mūsų tautiečius savo valstybėje. Jis sutelkė savo kariuomenę mūsų pasieniuose ir grūmoja mums karu. Čia mes jam iškilmingai atsakome: jei jis nori karo, tai gali jį turėti. (Triukšmas: „Tegyvuoja karas! Mirtis užpuolikui!“) Mūsų kariuomenė pasiruošusi, visa tauta glaudžiai susibūrusi aplink savo vadą. Į kiekvieną smūgį mes atsakysime dvigubu smūgiu. Dievas ir mūsų sąjungininkai mums padės. Šauksmai, valiavimai SPIKERIS Ministeris pirmininkas baigė savo kalbą. Jis rankos mostelėjimu atsako į minios sveikinimus. Dėmesio! Kalba maršalas. MARŠALAS Hm... hm. .. Aš ne kalbėtojas. Aš karys. Tad daug žodžių iš manęs nelaukite. (Minia vėl suklinka. Nepažįstamas balsas prie mikrofono pusbalsiai: „Idiotai, ko jie ten bliauna?“) Priešas iš mūsų reikalauja provincijų, tai aš jus patikinu — jis jų negaus. Jis negaus nė vienos pėdos mūsų žemės, nei vienos sagos iš mūsų kareivio milinės. Už tai aš atsakau. (Minia: „Maršale, vesk mus į mūšį. Vesk mus į frontą“) Aš esu karys, ir šiuo metu mes visi turime būti kariais. Gana surūgusios taikos! Mes norime karo! Minioj didelis triukšmas. Išsiskiria choru kartojamas šūkis: „Mes norim karo! Mes norim karo“ ir t. t. Po truputį balsai tolsta SPIKERIS Minios skirstosi iš aikštės ir atskiromis gatvėmis demonstruoja toliau. Laukite prie aparatų svarbių pranešimų. Nes kas minutę gali išmušti lemiamoji valanda. DUKTĖ Mamyte, o ką mūs priešai sako per radiją? ŽMONA Tą pat, vaikuti... Lygiai tą pat... (Kurį laiką abi tyli) DUKTĖ Ar priešai irgi prašo dievulio, kad padėtų mus nugalėti? ŽMONA Prašo, vaikuti. .. DUKTĖ Tai kuriems dievulis padės? ŽMONA Nežinau, vaikuti... DUKTĖ po pauzės Tur būt, tiems, kurie turi daugiau gerų kareivių. ŽMONA Vaikeli, negalvok apie tai. Verčiau prašyk dievulio, kad karo nebūtų, kad tėvelis greičiau sugrįžtų. DUKTĖ Gerai, mamyte, aš paprašysiu. (Pašoka ir klaupiasi ant suolo) Kas man sakyti? ŽMONA sujaudinta atsistoja Sakyk. .. sakyk, vaikuti: „Galingasai dieve. “ DUKTĖ Galingasai dieve. ŽMONA Išvaryk iš žmonių širdžių kerštą ir neapykantą. DUKTĖ kartoja ŽMONA Neleisk, kad pasaulis paplūstų krauju ir našlaičių ašaromis. DUKTĖ kartoja ŽMONA Apšviesk žmonių protus, kad jie nepadarytų didžiausios beprotybės. DUKTĖ kartoja ŽMONA Sugrąžink žmonių sieloms ramybę ir džiaugsmą. DUKTĖ kartoja ŽMONA Gerasai dievuli, sugrąžink mums tėvelį. (Pravirksta) DUKTĖ Gerasai dievuli, sugrąžink mums tėvelį. Amen. (Atsistoja) Mamyte, aš dar bėgsiu prie Motinos paveikslėlio pasimelsiu. Ji man visada, visada padeda. Žmona priglaudusi dukters galvą pabučiuoja: D u k t ė nubėga į vidų. P o- n i a su ašara aky ir D o n A l f o n s o pasirodo tarp vartelių ir žvalgosi. Žmona, juos pastebėjusi, tvarkosi PONIA Don Alfonso, žiūrėkite, koks jaukus kampelis ir kiek gėlių. DON ALFONSO Aš pasakyčiau, perdaug operiškas. PONIA Jūs teisingai pastebėjote. Tikras Margaritos namelis. DON ALFONSO bando pusbalsiu dainuoti „Tave, tylus, ramus kampeli, aš sveikinu, tylos pasiilgęs... Čia laimė žavi mano sielą...“ PONIA Tikrai tie vargšai nėra tiek nelaimingi, kaip jie įpratę skųstis. DON ALFONSO Vargšų kvartalas, o jau kelintą tokį kotedžą surandame. (Pastebėjęs Žmoną, eina prie jos) PONIA Tamsta nepyksite, kad mes jūsų gėlėmis gėrėjomės? ŽMONA nustebusi Labai prašau. . . DON ALFONSO Poniai labai patiko jūsų vila. ŽMONA Kokia čia vila, namelis, ir tiek. DON ALFONSO Visai teisingai, namelis su sodeliu. Yra toks miestas prie Drezdeno, vadinasi Heterau, moderniškas sodamiestis. Tai ten visi namai tokie. Mažas namelis ir aplink sodas. Gera juose gyventi, tik bent kiek nuobodu. Ar ne tiesa? ŽMONA Mums ligi šiol nebuvo nuobodu. PONIA Bet mes čia atėjome su reikalu. ŽMONA Prašau. PONIA Dabar, kai mūsų brangioji tėvynė tokiame negirdėtame pavojuje, tokiame baisiame pavojuje, kai kiekvieną minutę gali išmušti lemiamoji valanda,— visų mūsų švenčiausia pareiga parodyti patriotiškus jausmus. Dabar nebeturi būti skirtumo tarp vargšo ir turtingo, tarp mokyto ir prasčioko,— visi turime aukotis ant tėvynės aukuro. (Užsikosi ir kraštu skepetaitės šluosto iš vienos akies ašarą) ŽMONA Kuo galiu būti tamstoms naudinga? DON ALFONSO Šią iškilmingą valandą mes renkame aukas karo našlėms. PONIA Taip taip... Vargšėms karo našlėms, kurių maitintojai padės galvas ant tėvynės aukuro, mes renkame aukas. ŽMONA Našlėms?.. Ačiū... ačiū už rūpestį... Bet aš kol kas dar ne visai našlė. Mano vyrą tik vakar pašaukė... Už gyvatvorės pasirodo eisena su dainomis ir plakatais, ant kurių užrašai: „Lig paskutinio lašo“, „Nė vienos pėdos“ ir pan. PONIA Ach! Tauta pergalingu maršu žygiuoja. DON ALFONSO Koks patriotizmas! Pro vartelius įbėga medine koja i n v a l i d a s, užsigriozdoja ant šalimais stovinčio staliuko ir kreipiasi į anoj gyvatvorės pusėj susibūrusią minią. Eisena sustoja INVALIDAS Broliai ir sesės! (Garsiau) Broliai ir sesės! Paklausykite seno invalido. BALSAI — Invalidas kalba. — Klausykit, klausykit! — Senas invalidas. DON ALFONSO Koks patriotizmas! Istorinė valanda! INVALIDAS Broliai ir sesės, taip sakant, piliečiai! Mano kalbos per radiją netransliuos, nes aš nemoku meluoti. Juokas BALSAI — Drožk teisybę! — Varyk! — Gana! Pakaks! — Nekliudyk jam. Tegu kalba! DON ALFONSO Koks jaudinantis vaizdas! Nufotografuoti, tučtuojau nufotografuoti. (Ruošia aparatą) INVALIDAS Prieš dvidešimtį metų aš taip pat šūkavau ir vaikščiojau gatvėmis, kaip ir jūs, o paskui išėjau į frontą. BALSAI Ir kojos netekai. DON ALFONSO Koks jaudinantis patriotizmas! (Taikstosi fotografuoti) INVALIDAS Taip, kojos ir dar kai ko netekau. PONIA šaukia Don Alfonsui Koją, koją jam nutrauk! Va iš anos pusės, medinę koją. Efektas! INVALIDAS Išsiuntė mus tėvynės ginti. Kai bėda, tai visi pasidarėme geri. Taigi ir gynėme. O apgynėme magnatų dvarus ir fabrikantų turtą. BALSAI — Gana. Pakaks! — Teisybę sako! — Kalbėk, invalide! INVALIDAS O koks man buvo atlyginimas, piliečiai? Sugrįžęs vaiko neberadau — jį prieglaudoj utėlės užėdė. Ir žmonos neberadau — ji su mūsų pagautu belaisviu pabėgo. BALSAI Anas su abiem kojom. (Juokas) INVALIDAS Ir va dvidešimt metų aš pusiau elgeta. Kai nueinu į dvarą darbo prašyti,— tai mane šunimis piudo ponai magnatai. Triukšmas BALSAI — Ant šakos magnatus. — Gana! Užsikimšk! — Mirtis kraugeriams! — Bolševikas! — Diversantas! DON ALFONSO pagaliau nufotografavęs Koks patriotizmas! Krinta iš minios paleistas akmuo. Don Alfonso pašoksta. Minioj didelis triukšmas PONIA isteriškai Bolševikas! Anarchistas! Kraugerys! Suimkite jį! Riškit! Laikykit! DON ALFONSO Ar bolševiką tenai pagavo? Koks negirdėtas patriotizmas! INVALIDAS Broliai! Piliečiai! Pirmiau padarykime tvarką namie, o paskui eisime priešo mušt! POLICININKAS įbėga pro vartelius, griebia ir nutraukia invalidą nuo staliuko Gana tau, šuns vaike! (Išsitempia į gatvę) Minioj riksmas ir grumtynės ŽMONA išbalusi Viešpatie, kas gi čia dabar darosi? (Užsidengia veidą rankomis) PONIA IR DON ALFONSO bėga vartelių link Muškit! Laikykit bolševiką! Riškit! BALSAI — Kariuomenė! — Kariuomenė žygiuoja! — Valio! Valio! Minioj sujudimas V y r a s karine apranga su šautuvu ant peties prasiskverbia pro vartelius DUKTĖ išbėga į verandą Mamyte, tėvelis sugrįžo! ŽMONA surinka ir puola prie vyro Brangusis... DUKTĖ Aš tik pasimeldžiau, ir sugrįžo. . . (Pribėga prie tėvo) VYRAS abi apkabinęs Vienai minutei. Norėjau jus pabučiuoti. (Bučiuoja) Mūsų dalį iškelia į kitą vietą. (Vedasi dešinėn ir kalbasi) Už gyvatvorės matyti žygiuojančios kariuomenės durtuvai. Minia šaukia: „Valio!“ PONIA Armija! Armija pergalingai žygiuoja! Gėlių! Don Alfonso puola ir rauna glėbiais gėles. Ponia, imdama iš don Alfonso, svaido puokštes pro vartelius į gatvę Gėlių, daugiau gėlių mūsų didvyriams! (Isteriškai) Valio! Valio nugalėtojams! VYRAS pastebėjęs Don Alfonso raunantį gėles, instinktyviai griebiasi už šautuvo ir puola prie jo Kiaule, ką darai! DON ALFONSO išsigandęs atšoka Mi-mi-mi... Ak. .. VYRAS įsiutęs Lauk iš čia. Lauk. O tai kaip vabalą užversiu! (Grūmoja durklu) Don Alfonso bėga prie ponios ir ima ją už parankės, lyg prisidengdamas ja nuo durtuvo PONIA Chamas! DON ALFONSO Aš pasakyčiau, stoka patriotizmo. (Išsiveda) VYRAS pasilenkęs tvarko likusias gėles Štai kaip tas kiaulė iškniso. ŽMONA Tuščia jų. .. Aš sutvarkysiu. VYRAS Beje, žiūrėk, Nendrele, rudenį apdenk vynuogių kerus. Kai tik pradės šalnot, tuojau apdenk. ŽMONA Viską padarysiu. Apie mus nesirūpink. Žiūrėk tik savęs. VYRAS O štai ir mano dalis atžygiuoja. Sudiev, Nendrele. (Nusiima šalmą) ŽMONA nusiima nuo kaklo kryželį ir užkabina vyrui Tegul dievas tave saugo. .. (Apkabina vyrą už kaklo ir laiko) VYRAS atsargiai išsilaisvindamas iš jos glėbio Sudiev, Nendrele. Saugok mūsų Pupą. Sudiev, Pupyte. (Bučiuoja dukrą ir skubiai išeina pro vartelius) DUKTĖ Tėveli, greit sugrįžk! (Apkabina motiną) Mamyte, neverk. Mamyte. .. Tėvelis vėl sugrįš. .. Greit sugrįš. Aš žinau. .. Baigiasi kareivių vora UŽDANGA TREČIAS PAVEIKSLAS Dešinėje stambus ąžuolas, po juo kulkosvaidžio lizdas. Kulkosvaidis atgręžtas dešinėn. Kairėj horizonte matomi gaisro dūmai. Girdėti tolimesnių ir artimesnių kautynių triukšmas: šautuvų ir kulkosvaidžių tratėjimas, artilerijos salvės. Du šviesiai pilki kareiviai prie kulkosvaidžio duobėje kalbasi su trečiuoju, išėjusiu į pozicijos priešakį dešinėj II KAREIVIS Griebk, griebk jį, velnias jo močią nujotų... III KAREIVIS Na na... Drąsiau. Ė... ė... II KAREIVIS Parkrito... Gatavas. III KAREIVIS Nejaugi vėl pataikė? II KAREIVIS Nešk čia... III KAREIVIS Bėk... Vikriau. I KAREIVIS įšoka į duobę, kiškiu už ausų nešinas Štai... II KAREIVIS Gausi gaisrininkų medalį už artimui pagalbos teikimą. III KAREIVIS Kad vis tiek neišgelbėjo... I KAREIVIS Pradžioj jam paskutines kojas nunešė, bet vis dar gyvulys stengėsi, šokinėjo priešakinėmis. II KAREIVIS O paskui vėl pataikė. Velnias jo močią. .. I KAREIVIS Štai, į pačią svarbiąją vietą. III KAREIVIS Na, taikė tai jie, duotum, ne į kiškį.. . II KAREIVIS Nešk leitenantui, gausi atostogas. I KAREIVIS padėjęs kiškį ant duobės krašto O sako, kad gyvuliai iš karo zonos pasitraukia. .. II KAREIVIS Suspėsi tu čia pasitraukti.. . III KAREIVIS Ir kur dabar ne karo zona? II KAREIVIS Bėga štai toks uždusęs pilkis į rytus, nustypsėjo penkiasdešimt kilometrų, o jam panosėj bombos ima sprogt, jis ir vėl atgal neria. I KAREIVIS Dabok. (Pripuola prie kulkosvaidžio) Kažkas ten lyg sujudėjo... III KAREIVIS Paleisk seriją. . . II KAREIVIS O velniam. .. Veltui šovinius eikvot... Jie ten, tur būt, dešras spirgina... Mat, dūmai iš apkaso rūksta. III KAREIVIS Rūko jie ten.. . II KAREIVIS Rūkymui pertrauka... Na ką gi... užsidekim ir mes... III KAREIVIS Gausim velnių nuo leitenanto. II KAREIVIS Tegul jis bučiuoja šuniui uodegą. Žmogus— negi kiaulė, pusę dienos be rūkymo neišbūsi... (Ima tabaką ir graibstosi popieriaus) Popieriaus nerandu. III KAREIVIS Nagi, ko gera.. . mes būsime tenai jį palikę. Rūkėm ir palikom. II KAREIVIS O kad tave tūkstantis velnių apsėstų... Tai tu, išsižiojėli, ten paskutinis sukai... III KAREIVIS Ko tu iš manęs nori. . . Milines palikome... Vos kulkosvaidį spėjome ištempti... Galvoj man čia popiergalis. II KAREIVIS O dabar kramtyte kramtysi tabaką, ar ką? Bėk atnešk! Cha-cha-cha... III KAREIVIS Tegul Zajončekas bėga. II KAREIVIS Zajončekas savo atliko, kiškį iš mirtino pavojaus gelbėjo ir neišgelbėjo... I KAREIVIS Palikite mane ramybėje. II KAREIVIS Ramybėje... Nieko sau norai. III KAREIVIS Čia kalbėt apie ramybę. I KAREIVIS Tiesa, kvailai pasakiau.. . Sunku besusi-kalbėti, čia įprastinė kalba netinka. Kai kurios sąvokos... II KAREIVIS išgirdęs ūžesį Atsargiai! Atskrenda. .. III KAREIVIS Gal būt, mūsiškis? (Kareiviai prigula ir nejuda) II KAREIVIS Gausi puodu per galvą, tai tau ir bus mūsiškis. Ramiai! (Lėktuvas visai žemai praskrenda) III KAREIVIS Taip žemai... Reikėjo paleisti seriją. II KAREIVIS pastebėjęs krentančius lėktuvo išmėtytus lapelius Kam gaudytis, štai jie mums popieriaus bankrutkėms atvežė, velnias jo močią. Eik surink. III KAREIVIS Tuščia jų... Aš verčiau nerūkęs pabūsiu. II KAREIVIS Tai ir negausi... (Lipa iš duobės) I KAREIVIS Klausyk... Nekvailiok. Dabar pavojinga. II KAREIVIS neklausydamas O kada nepavojinga? Aš negaliu, kaip kiaulė, nerūkęs. (Nueina kairėn ir atneša du lapelius) III KAREIVIS Kokios naujienos? II KAREIVIS Tau sužadėtinė labų dienų siunčia. Štai pasiskaityk. (Duoda vieną lapelį, iš kito atplėšęs dirba bankrutkę) III KAREIVIS Na, apsišvieskime... (Skaito) „Kareiviai! Jūsų vyriausybė jus apgaudinėja...“ II KAREIVIS Irgi naujieną parašė... O jų vyriausybė jų neapgaudinėja? Tam ir vyriausybė, kad žmones apgaudinėtų. I KAREIVIS Nekliudyk, tegu skaito. III KAREIVIS skaito „Pati išprovokavusi karą, ji siunčia dabar beginklius kareivius prieš mūsų šarvuotas dalis ir slepia nuo jūsų tikrąją padėtį. Jūsų armija sumušta. Meskite ginklus ir skirstykitės namo, kur jūsų laukia jūsų šeimos židiniai. Mes užimame jūsų kraštą ne kaip priešai, bet kaip draugai. Mes atnešame tvarką ir ramybę.“ II KAREIVIS Cha-cha-cha... Su bombonešiais atneša amžinąją ramybę. Visi šypsosi III KAREIVIS Kažin ar mūsiškiai irgi mėto jiems lapelius? II KAREIVIS O kaip tu manai? Ir mėto, ir prie stulpų, prie medžių lipdo. I KAREIVIS Idėjų karas... Propaganda. II KAREIVIS Šuniui ant uodegos tokią propagandą... Koks idiotas jais patikės! Tie visi abiejų pusių aukštieji ponai mano, kad kareiviai tokie pat besmegeniai, kaip ir jie... III KAREIVIS Palauk, tai mūsiškiai irgi taip kvailai rašo? II KAREIVIS O manai — protingai? .. Vakar reikėjo pasiskaityti — tvoros buvo aplipdytos. „Jūsų valdžia jus apgaudinėja... Meskite ginklus ir grįžkite į savo šeimos židinius...“ — stačiai gėda skaityti. I KAREIVIS Apskritai, man kartais atrodo, kad su žmonėmis dabar kažkas nebe tvarkoj. Visi lyg kažkokiam svaiguly, lyg per miegą... Kalba ne tą, daro ne tą. Ir žodžius vartoja nudėvėtus, kurie niekam nieko nebepaaiškina. II KAREIVIS Todėl, kad visi meluoja. .. Patys nė žodžiu netiki, ką sako. Ligi ausų apsimelavo, velnias juos visus atatupstus nujotų. I KAREIVIS Bet kuriuo tikslu? .. Kam iš to nauda? Juk matote, kas darosi? II KAREIVIS Et, verčiau negalvot... Štai sukite verčiau bankrutkes... Vis tiek viskas eina velniop. III KAREIVIS Ech, dūmas dabar meilesnis už viską pasauly. (Suka bankrutkę) II KAREIVIS Suk ir tu, Zajonček, suk. .. I KAREIVIS Aš gi nerūkau. .. II KAREIVIS Vis tiek suk. Užsitrauksi, bus lengviau. O tau, matau, iš visų mūsų už vis sunkiausia. Tu dar neatpratai galvoti. I KAREIVIS Sakai, padeda. (Suka bankrutkę) II KAREIVIS Padeda... Kai ima dūmas plaučius erzinti, tai visos mintys kosulin išlaksto. Štai kas... I KAREIVIS O aš niekaip negaliu vieno kvailo daikto atsikratyti. Žinot, namie, grįžus iš darbo, man žmona išvirė kavos, žinot, tikros kavos, karštos, kvepiančios... Ir staiga policininkas šaukimą įdavė. III KAREIVIS O kava taip ir liko neišgerta? I KAREIVIS Taigi... Tai man dabar viskas ir sukasi apie tą kavą. Rodos, kad jei aš būčiau ją išgėręs, tai viskas viskas būtų kitaip pakrypę. II KAREIVIS Manai, būtų kaptenarmusu paskyrę. I KAREIVIS Ne tai... Aš suprantu, kad tai kvaila mintis, bet taip prisikorė... II KAREIVIS Civiliniai, taip sakant, įpročiai... Laikas laikas atsikratyti. Ten, būdavo, odekolonu kas rytą pasipurški — kvapas,— o čia, brač, pasilenk, pauostyk kareivio autus. III KAREIVIS Nereikia nei lenktis, iš tolo į nosį muša... Antra savaitė, kai batų nebuvome nusiavę. II KAREIVIS Ir dar dvi savaites išbūsi, jei anksčiau batai kartu su kojomis nenukris. I KAREIVIS užsitraukia ir užsikosti. Meta bankrutkę šalin Brr... II KAREIVIS Atsargiau... Ne taip garsiai, o tai aliarmą linijoj sukelsi. Cha-cha-cha! III KAREIVIS pagriebęs nuo žemės nuorūką, slepia į kišenę Šitokią dievo dovaną mėtyti. I KAREIVIS Negaliu.. . (Kosti) Jau geriau acto esencijos stiklą išgerti. II KAREIVIS O dar geriau karštos tikros kavos puoduką su obuoliniu pyragaičiu. A? Dešinėj arčiau pasigirsta kulkosvaidžio tratėjimas, kulkų nukirstos, nukrenta kelios ąžuolo šakelės. II ir III kareiviai pasilenkia II KAREIVIS Galvą... galvą slėpk... Pagadins, o atsarginės juk neturi. I KAREIVIS pasilenkęs Ar ne vis tiek, ar kulka, ar bombos skeveldra. .. II KAREIVIS Matyt, ten jau baigė popiečio pogulį. III KAREIVIS Paleiskim ir mes seriją. . . II KAREIVIS Labai norisi. .. A? O tu pagalvojai, kiek šovinys atseina? Vienas šovinys — dešimt drūtų bankrutkių. Supratai? Išleisi į orą dvidešimtį, tai apskaičiuok, galva, kiek bankrutkių šuniui ant uodegos paleidai. III KAREIVIS O-o. . . visam mėnesiui rūkymo... II KAREIVIS Matai, kokią gerą galvą turi, o karščiuojiesi. Karo tokia tvarka: veja — bėk, bėga — pulk. O kai tavęs niekas neliečia, tai tupėk, kaip pas Belzebubą ant prieždos. Mes čia pirmą kartą taip gerai įsitaisėm. Džiaukis, kad dar jų artilerija mūsų nesuuostė. Aš net galvoju, gal, sakau, autus čia saulėj padžiovinus. I KAREIVIS Iš tikrųjų... Geras sumanymas. Mauname batus, vyrai. Jau nebesikenčia. (Bando nuauti batą) III KAREIVIS Leisk, aš tau padėsiu, o tu paskui man. II KAREIVIS Css... Leitenantas. .. Visi pašoksta ir tvarkosi LEITENANTAS Sveiki, vyrai! VISI Sveikas, tamsta! LEITENANTAS Na kaip? II KAREIVIS Viskas tvarkoj, pone leitenante. Jie nesirodo. LEITENANTAS Labai stropiai žiūrėkite. Iš šito miškelio jiems labai lengva prasiveržti. II KAREIVIS Žiūrėsime, pone leitenante. LEITENANTAS pamatęs kiškį O čia kas? Medžiojate? .. III KAREIVIS Tai jie pašovė, o mes paėmėm. Dar buvo gyvas, striuoksėjo. LEITENANTAS Kuris tai? II KAREIVIS Mes visi trys jį gaudėm. LEITENANTAS Kaip jūs drįstate rodytis priešo akivaizdoj be įsakymo? Kad jis mūsų atramos taškus sužinotų? Tai karinės disciplinos laužymas. Aš raportuosiu kuopos vadui, ir jūs visi trys būsite už tai nubausti. Zajonček! I KAREIVIS Aš! LEITENANTAS Įsakymas. I KAREIVIS Klausau. LEITENANTAS Paimt šautuvą ir dvi rankines granatas. I KAREIVIS skubiai atlieka, ką liepiamas Yra. LEITENANTAS rodo Štai prie to drūtojo ąžuolo pamiškėje jų kulkosvaidžio lizdas. Matai? I KAREIVIS Žinau, pone leitenante. LEITENANTAS Šituo apaugusiu krūmais skardžiu nepastebimas užeisi jiems į užnugarį ir sunaikinsi komandą. Tai turi būti atlikta per pusę valandos. Lygiai per pusę valandos. Supratai? I KAREIVIS Taip, per pusę valandos. LEITENANTAS Žygiuok! I KAREIVIS Klausau. (Išeina skardžio link į dešinės pusės pirmą planą) UŽDANGA KETVIRTAS PAVEIKSLAS Scenovaizdis ir situacija labai primena trečiąjį paveikslą. Kairėje miškas, dešinėje ąžuolas, po juo kulkosvaidžio lizdas. Kulkosvaidis atgręžtas į kairę. Pirmas tamsiai pilkas kareivis budi prie kulkosvaidžio. Antras ir trečias užkandžiauja iš konservų dėžutės II KAREIVIS O kaip tu manai? III KAREIVIS Aš galvoju... II KAREIVIS Na, galvok... Pauzė III KAREIVIS su kąsniu burnoj Aš manau, kad utėlės. II KAREIVIS O aš manau, kad skruzdėlės. Pauzė III KAREIVIS Ne. Utėlės. II KAREIVIS Ne. Skruzdėlės. Pauzė III KAREIVIS Vili, Fricas sako, kad skruzdėlės yra pavojingesnės žmonėms, negu utėlės. I KAREIVIS Teisingai Fricas sako. III KAREIVIS Kodėl? I KAREIVIS Tai ilga istorija. III KAREIVIS O vis dėlto paaiškink. Aš nesu linkęs tikėti vien dėl to, kad tu telegrafistas. II KAREIVIS Bet tau kiekvienas tai pasakys. III KAREIVIS Visai ne kiekvienas. Mūsų daktaras sako, kad baisiausias mūsų armijos priešas yra utėlės. II KAREIVIS pašoka ir brauko ranka sau nuo kaklo skruzdėles Kuriam idiotui atėjo galvon rengti kulkosvaidžio lizdą skruzdėlyne? III KAREIVIS Geriau skruzdėlyne, negu utėlių apsėstoj pirkioj. Šimtą kartų geriau. I KAREIVIS Jūs ten neplepėkit ir dabokit užnugarį. III KAREIVIS Aš eisiu už krūmų savo reikalo ir tuo pačiu metu atliksiu artimojo užnugario žvalgybą. (Nueina dešinėn) II KAREIVIS Laimingos kelionės. (Pirmajam) Na ką, nebesirodo. I KAREIVIS Tur būt, dabar ten jie kiškį doroja. II KAREIVIS Bet tai pasiutęs vaikas. Lįst pro kulkas kiškio gaudyti. I KAREIVIS Ė... Žinai, brol, prie visko pripranti... Kai gyvenimas šunim pasmirsta, kai pasidaro sunku galvą ant pečių nešioti... Et... Taip ir norisi spiaut į viską. II KAREIVIS Čia gerai tik tokiam Mikeliui. Pavalgė, nusilengvino ir galvoja, kad utėlės pavojingiausias žmonijos priešas. I KAREIVIS Taigi... (Pauzė) Utėlės — niekai. Tai jau atgyventas dalykas. (Brauko nuo kaklo skruzdėles) O su skruzdėlėm teks dar žmonijai susikibti. Tai tobuliausiai organizuotas gyvis. Turi savo imperijas. Moka naudotis technika. Kiekvienas individas absoliučiai pajungtas bendruomenės reikalams. Neturi savo valios, nepasiilgsta laisvės, nes jos nepažįsta. II KAREIVIS Br... Aš nenorėčiau būti skruzdėlių imperijos piliečiu. I KAREIVIS Tu nenorėtum, Fric? II KAREIVIS Už nieką pasauly. I KAREIVIS Nei tu, nei aš... Ir vis dėlto po truputį mes virstame į skruzdėles. Sakyk, ar tu supranti, kurio velnio mes čia dabar sėdime ir tykome, kad anos pusės daugiau žmonių išžudytume? II KAREIVIS Na, oficialiai žinau. I KAREIVIS Bet neoficialiai... Juk kai žmogus kitą žudo ir pats kiekvieną minutę pasiruošęs žūti,— tai jis visa savo esybe turi tikėti to reikalo šventumu ir jo teisingumu. O tu ar tiki? II KAREIVIS Nelabai. Tiesą pasakius, aš jokio pykčio nejaučiu mūsų oficialiems priešams. Teisingiau, dar nesuskubau kaip reikiant supykti. Juk tik prieš pusmetį buvo skelbiama, kad jie mūsų draugai. Ir mes visi tuo tikėjome, nes mums liepė tikėti. I KAREIVIS O dabar tikime, kad jie priešai, nes mums vėl liepia tuo tikėti. II KAREIVIS Tai beveik taip. I KAREIVIS Ne beveik, bet visai taip. Praeis dar pusmetis, ir visai nežinia, gal mums palieps vėl juos draugais laikyti, o priešus iš kitų draugų pasidarys. Ir mes vėl turėsime tikėti. II KAREIVIS Kai pagalvoji — biauru. Gerai, kad kareiviams uždrausta galvoti. I KAREIVIS Skruzdėlės nuo ilgo draudimo visai nustojo galvojusios... III KAREIVIS ateina, kelnes segdamasis Galite būti ramūs — užnugary jokio pavojaus. Tik genys mane buvo beišgąsdinąs: kala kaip iš kulkosvaidžio. I KAREIVIS Genys, sakai? III KAREIVIS Didžiojo kalibro. Taip duoda į sausą uosį, tartum norėtų artilerijos kanonadą nustelbti. II KAREIVIS Tai paukščiai ne visi išskrenda iš karo zonos. I KAREIVIS O kur jiems beskristi? Nebent į mėnulį... II KAREIVIS Tiesa, daug reikėtų paskraidyti, kol surastų ramų kampelį. I KAREIVIS Tokį, kaip mūsų šiandien. III KAREIVIS Jo, šiandien pas mus ramu, kaip su pačia susitaikius. Jei ne kiškis, nė vieno šovinio nebūtume išleidę. Gera būtų marškinius nusivilkus išnagrinėt. II KAREIVIS O leitenantas ką sakys? III KAREIVIS Jo, leitenantas... Anam niekas kupros negraužia. Kas antrą dieną baltinius keičia, o mūsų broliui — jau dvi savaitės. I KAREIVIS Ir dar dvi padėvėsi, jei prieš tai granatos skeveldra tau jų nesudraskys. II KAREIVIS Čia tau, brol, ne futbolo rungtynės. Masažisto nesulauksi. III KAREIVIS O aš vis dėlto pažiūrėsiu. Atrodo, kad tenai knibždėte knibžda. (Segiojasi mundierių) I KAREIVIS Css. . . Leitenantas. LEITENANTAS Sveiki, draugai! VISI TRYS Sveiks, pone leitenante! LEITENANTAS Kokių turite naujienų? I KAREIVIS Nieko ypatinga. Viskas tvarkoj, pone leitenante. LEITENANTAS Užnugarį dabojate? III KAREIVIS Aš tik ką atlikau užnugario žvalgybą. Nieko ypatinga nepastebėjau, pone leitenante. LEITENANTAS Puiku. Na. bet jūs čia įsitaisėte kaip kurorte. III KAREIVIS Tik be darbo nuobodu, pone leitenante. LEITENANTAS Aš kaip tik jums ir duosiu tuojau darbo. Tamsta, Heschen, pasiliksi čia prie kulkosvaidžio, o judu pasiimsite po porą rankinių granatų ir, skardžiu prislinkę prie jų šito išsikišusio lizdo, jį sunaikinsite. Renkitės. II ir III KAREIVIAI Pagal įsakymą, pone leitenante! (Skubiai rengiasi) LEITENANTAS Ar jau pasiruošėt? II ir III KAREIVIAI Taip, pone leitenante. LEITENANTAS Na, tai kad viskas švariai būtų sutvarkyta. Žygiuokit. III KAREIVIS Klausom, pone leitenante. (Išeina) II KAREIVIS Sudiev, Vili. (Išeina) I KAREIVIS Sudiev... LEITENANTAS Jūs čia stropiai dabokit... Kad tik kas, tuojau — ugnį. (Nueina) I KAREIVIS Klausau... (Palaukęs, kol leitenantas dingsta tarp medžių, atsisėda ant duobės krašto, Žiūri į tą vietą, kur nuėjo II ir III kareiviai) Dvi skruzdės nuropojo, o trečia sargybą eina... Ech... (Nusiima šalmą ir, išsitraukęs iš užančio kišenės paveikslėlį, žiūri. Veidas nušvinta. Tuo metu užpakaly visai arti pasigirsta šūvis. I kareivis sudreba ir pamažu parvirsta aukštielninkas) I ŠVIESIAI PILKAS KAREIVIS įeina iš dešinės netikru žingsniu su šautuvu rankoj. Daro pusratį, lyg bijodamas pažiūrėti į užmuštąjį. Pagaliau prie jo prišoka Negyvai. .. Negyvai... Paguldžiau vietoj. (Griebia iš jo rankos paveikslėlį ir žiūri lyg sustingęs) Palauk, o čia gi kas? Palauk... Juk tai Nendrelė su Pupa ir aš... Mes visi trys... Palauk... (Skaito anoj pusėj) Postbeamter Vili Heschen m. d. Familie. Heschen... Vili Hes-chen... Postbeamter... (Atsiklaupęs prie jo) Vili... Vili Heschen... Ar tu žinai, kas tave nukovė? (Pašoka) O-o! LEITENANTAS su grandine kareivių pasirodo iš kairės Zajonček, kas tau? Ar sužeistas? I KAREIVIS Žiūrėkit... Žiūrėkit, ką aš padariau. .. LEITENANTAS Būsi atžymėtas už drąsą ir sumanumą. I KAREIVIS Aš Hescheną, pašto tarnautoją, užmušiau. Aš jį užmušiau. Štai, žiūrėkit! LEITENANTAS žiūrėdamas į paveikslėlį O kas, ar jis tau buvo pažįstamas? I KAREIVIS Juk jis — tai aš... Supranti tamsta. Heschen— juk tai Zajonček. Argi tamsta nesupranti? LEITENANTAS supratęs, kareiviams Na, pirmyn. Su juo susitvarkys sanitarai. (Nueina su grandine į mišką kairėn) I KAREIVIS klajojančiu žvilgsniu dairosi aplink. Staiga meta šautuvą, šalmą, sviedžia granatas, vienu ypu išplėšia milinės sagas, ją atlapodamas Gana žudynių! (Vienplaukis nubėga kairėn) UŽDANGA PENKTAS PAVEIKSLAS Scenovaizdis kaip pirmame paveiksle, tik daro šiurpaus sunaikinimo įspūdį: priešakinė namelio pusė bombos nunešta, medelio tik stiebo liekanos, aplink iššvaistyti griuvėsiai: sienojų gabalai, lango rėmo dalis, kelios raudonos plytos, vietoje gėlių lysvelės — kapelis su nedideliu mediniu kryžium. Atvira kambario dalis: galinėj sienoj durys, dešinėje vaiko lovytė, kairėj siuvamoji mašina su nuskeltu stalo kraštu Du duobkasiai su priešlėktuvinės apsaugos raiščiais ant rankovių tvarko kapelį I DUOBKASYS rašo kryžiuje ... rių metų. Devyne-rių me-tų. Atnešk dar tą vazoną su eglaite. Papuošime mergaitei kapą... II DUOBKASYS neša araukariją Eglaitė, tur būt, per stebuklą išliko... Viskas aplink nuniokota, o ji sveika, kaip niekur nieko... I DUOBKASYS Jau verčiau mergaitė būtų per stebuklą išlikusi. II DUOBKASYS Abi šalimais pavirtusios... Ir laistyklėlė čia pat... Tur būt, ją laistė... I DUOBKASYS Ech, gaila mergiščios... II DUOBKASYS Iš visų vienuolikos, kur mudu palaidojom, nė vieno nebuvo taip gaila. I DUOBKASYS Suaugusio žmogaus, ko jo gailėti. Jei jis vargšas, tai jam gyvenimas ir taip iki gyvo kaulo daėdė, o jei magnatas, tai jam taip ir reikia, čia mirtis lengva — žybt. ir nebėr. Va kai sužeidžia, tai blogiau. Vaikštai paliegęs tarp sveikųjų, ir apmaudas ima. Nei tu sau, nei kitiems reikalingas... Taip ir norisi kartais, kad bomba į patį viršugalvį trenktų... O mergiščios gaila... Ir motinos gaila... Matei, kaip ji, vargšė... II DUOBKASYS Aš stebiuosi, kaip ji taip gali... Mano boba — rėktų, draskytųsi, o ji tyli... Vardą, metus pasakė... Rami... Lyg tai ne jos duktė... I DUOBKASYS Ech... Aš tau niekad nepalinkėčiau tokio ramumo... Jai, vargšei, čia (rodo į galvą) susimaišė. .. Ar tu pastebėjai jos šypseną, kai sanitarė ją vedė į vidų... II DUOBKASYS Akys... Akys tokios klaikios buvo... I DUOBKASYS Aš šituos dalykus gerai pažįstu... Fronte, būdavo, kai tik prasideda pragaras, žiūrėk, kuris silpnesnės galvos, ir ima kvatoti. Tai ir šauk sanitarą. Su juo jau baigta. Ginklą tuojau atimdavom, nes, ko gera, į savus ims pyškint. II DUOBKASYS O šiai ir kunigas su krapyla. Varteliuose pasirodo Kunigas, kamža apsivilkęs, tarno lydimas Kapus šventina. I DUOBKASYS Šis kapas už jo krapylą šventesnis. KUNIGAS priėjęs prie kapelio, daro kryžiaus ženklą Pater noster... (Kurį laiką meldžiasi tyliai) Erue, Domine, animam eam. (Šlaksto kapelį ir vėl meldžiasi tyliai) I duobkasys, atsirėmęs į kastuvą, su ironiška šypsena stebi. II duobkasys, maldingai nulenkęs galvą, dalyvauja apeigose KUNIGAS garsiai Requiem aeternam dona eis, Domine, Et lux perpetua luceat eis. Requiescant in pace. (Peržegnoja kapą) TARNAS Amen. KUNIGAS Už velionės vėlę sukalbėsite triskart „Amžiną atilsį“. I DUOBKASYS Che... Mums? Mums už ją melstis? Kunige, sakyk, kodėl mudu su tavim, nusidėjėliai, gyvi vaikštom, o šis nekaltas vaikas čia guli? KUNIGAS Nė vienas nežino nei dienos, nei valandos, kada išsipildys Jo valia. Nes yra pasakyta, kad be Jo aukščiausios valios nė plaukas nuo galvos nenukris. I DUOBKASYS Lėktuvų bombos tai jau tikrai be Jo valios krinta. KUNIGAS Nepiktžodžiauk prie kapo, kuris dievo vardu tapo ką tik pašventintas. I DUOBKASYS Tu pašventinai šitą kapą. O tavo brolis anoj pusėj pašventino bombą, kuri štai ką padarė. (Rodo aplink) O ir lakūnas, sėsdamas į mašiną su šiuo baisiu kroviniu, tikrai ištarė „dieve, padėk“, o gal dar ir persižegnojo. (Pamatęs ateinantį kareivį) O štai dar viena auka. VYRAS skubiai įeina pro vartelius ir, kaip stabo ištiktas, sustoja. Klaikiu žvilgsniu dairosi aplinkui. Jis vienplaukis, plaukai sušiaušti, atsilapojusi kareiviška milinė, netikru žingsniu artinasi prie kapo Žmonės gerieji, sakykite, už ką? KUNIGAS Dievas baudžia mus už didelius nusidėjimus mūsų. Pilnos aikštės, pilni sodai naujų kapų. Žmonės žūsta be paskutinio palaiminimo. VYRAS sukniumba ant kapo Pupa mano, mažyte mano... Kam tu ką bloga padarei? KUNIGAS Nurimk, sūnau. Visi esame Jo aukščiausioje valioje. VYRAS Staiga pašoksta, pasikeitusiu, klaikiu žvilgsniu žiūri aukštyn O aš žinau... Taip, aš žinau. Tai Heschenas... Heschenas man atkeršijo. Akis už akį, dantis už dantį. Už kiekvieną smūgį mes atsakysime dvigubu smūgiu. Juk taip šventame rašte pasakyta? Bet, žinotum tamsta, kaip aš jam taikliai... į nugarą. Negyvai. Vietoje nudėjau. KUNIGAS Sukaupk savo protą ir melskis. Nužudei, tėvynę gindamas — dievas tau atleis. VYRAS neklausydamas, pro ašaras Vili, koks tu žiaurus, juk pats žinai, kad aš nenorėjau... Pasigirsta išgąstingas sirenų kaukimas ir varpų dūžiai TARNAS Oro pavojus, bėkime. II DUOBKASYS Slėpkimės. KUNIGAS Atgailaukite nuodėmes. Dievo bausmė artinasi. I DUOBKASYS Bent į bombonešius dievo jūs nepainiokit. KUNIGAS bando vesti Vyrą, bet šis tvirtai laikosi vietoje Sūnau, slėpkimės, priešo bombonešiai atlekia. čia tuojau šventoriuje slėptuvė. Skubėkime. (Skubiai nueina. Paskui jį t a r n a s ir II d u o b k a s y s) I DUOBKASYS Vargdieni, tai tavo dukterį mes čia pakasėm... O gal vis dėlto į šventoriaus slėptuvę? A? (Vyras nejuda) Neini? Kai didi nelaimė prispaudžia, tai žmogui vis tiek. (Nueina murmėdamas, su kastuvu rankoje) Pasigirsta lėktuvų ūžesys ir sprogimai, kurie susimaišo su sirenų kaukimu ir varpų dūžiais į vieną šiurpų gausmą. Netolimo gaisro pašvaistė raudona spalva nudažo griuvėsius. Vyras, nekreipdamas dėmesio į aplinką, žiūri, įbedęs akis į kapą Kambarėlio sienoje atsidaro durys, ir lėtu žingsniu išeina Ž m o n a, balta dukters suknele nešina. Sėda prie mašinos, taisosi siūti ir pusbalsiu niūniuoja kažkokią neaiškią melodiją VYRAS triukšmui tilstant, išgirdęs siuvamos mašinos garsą, pašoksta ir skubiai žengia namelio link. Jo veidas blaivėja. Pamatęs Žmoną Nendrele... Dieve... Ji čia... (Garsiau) Nendrele! ŽMONA nežiūrėdama į jį Be reikalo... Aš seniai sakiau, kad be reikalo mes ją išleidome. (Aplink triukšmas tilsta, sirenos nustoja kaukusios) Čia taip ramu dabar. Aš jai sakiau, palauk, kol tėvelis sugrįš. O ji — ne ir ne... Ji tokia atkakli mergaitė. VYRAS priėjęs prie jos Nendrele. Vargše tu mano... ŽMONA žvilgterėjusi į jį abejingomis akimis Čia kareiviams draudžiama vaikščioti. Draudžiama, ar tamsta girdi? Čia trys girti kareiviai buvo peržengę sieną, tai jiems teko už tai. VYRAS Žmonele mano mieloji, argi tu manęs nebepažįsti? (Bando ją apkabinti) Čia aš, tavo Dziuka. ŽMONA akylai į jį pažiūri ir keliasi Dziuka, sakai... Jis tuojau sugrįš... Pupa sakė, kad jis kiekvieną dieną gali sugrįžti. Ji vis meldžiasi ir meldžiasi už tave. Kokia ji juokinga, ta mūsų Pupa... (Tyliai juokiasi) BALSAS už gyvatvorės Žmonės! Bėkite! Priešas ateina. Skubiai kraustykitės! Priešas ateina. Žmonės! (Tolsta) VYRAS Eikime, Nendrele, iš čia. (Atsargiai apkabinąs, iš lėto ją veda. Žmona laiko rankoje suknelę) ŽMONA atsimindama pamėgdžioja svetimą balsą „Čia gera gyventi, tik bent kiek nuobodu. Ar ne tiesa?“ Koks jis juokingas, tas ponaitis. O kodėl tu jo nenudūrei? (Vėl pamėgdžioja) „Namelis su sodeliu“... Cha-cha-cha. .. O ožkytė pabėgo... Tokia balta balta mažytė ožkytė... būdavo, iš rankų žolę ima... (Praeinant jiems abiem pro kapą, jos veidas staiga darosi niūrus. Praėjus sustoja ir įsakmiai aiškina vyrui) Žinai. Dziuka, kunigas čia vaikščioja... Tik dabar, mačiau pro langą, jis išėjo... (Paslaptingai) Jie nori nupirkti mūsų sodelį kapinėms. Karo našlaičių kapinėms. Mes pigiai neatiduokim. Girdi... Dabar galima gerai uždirbti. VYRAS vėl ją apkabinęs, veda Skubėkime, Nendrele... ŽMONA paėjus kiek, sustoja Palauk, ogi aš pamiršau vynuogių kerus pridengti. Greit ims šoluoti, o kerai neapdengti. (Išsilaisvina ir grįžta atgal) VYRAS ją sulaikydamas Mieloji, eikime iš čia... ŽMONA klusniai duodasi vedama Sakai, eikime pas Pupą? (Abu išeina pro vartelius. Žmona laiko suknytę taip, lyg mergaitę vestųsi) BALSAS už gyvatvorės Žmonės! Skubiai kraustykitės... Tuojau priešas bus čia. UŽDANGA ŠEŠTAS PAVEIKSLAS Kambarys uosto viešbuty. Vyras, taip pat apsivilkęs, kaip prologe, sėdi prie lovos, kurioj guli Žmona. Ant staliuko vaistai. Langai apšalę ŽMONA Ar šaltis nemažėja? VYRAS Šalta, bet jau daug mažiau... ŽMONA Ir mūsų kambary, rodos, šiandie nebe taip šalta... VYRAS Šiandie čia jau galima kentėti. ŽMONA Prie visų nelaimių ir gamta šįmet prispaudė žmones. (Užsikosti) O-i... VYRAS prilaikydamas jos galvą Nekalbėk, Nendrele, tau kenkia. ŽMONA Gert... VYRAS ima stiklinę ir duoda, bet greit vėl ją atitraukia Kad jį kur, vėl įšalo. Aš tuojau, Nendrele... (Išbėga. Jam išėjus, Žmona tyliai dejuoja. Grįžta su arbata) Štai šeimininkė tau siunčia... (Girdo iš šaukštuko) Tik pasveik, mažyte... Tuoj pavasaris... Orai atšils... Darbo kur nors gausiu... Kur nors prie sodininko... Bus lengviau. Tik greičiau sveik, Nendrele. ŽMONA Sakei, šeimininkė siunčia... VYRAS Taip, taip, ji... klausė apie tavo sveikatą. ŽMONA Yra ir gerų žmonių pasauly... VYRAS Daug... Labai daug gerų žmonių... Ir visi kiti neblogi, tik baisiai nelaimingi... ŽMONA Bet tu ruošiesi į teatrą. Eik... Man jau geriau. Aš viena pabūsiu. VYRAS Mane režisierius kvietė į generalinę repeticiją... Tai aš tik noriu nubėgti ir pasakyti, kad negalėsiu būti. ŽMONA Pabūk, Dziukeli... Pažiūrėk, kad teisingai mūsų gyvenimą parodytų... VYRAS O, jie parodys, Nendrele. Jie moka... Pamanyk, dabar milijonai tokių žmonių, kaip mes... Milijonai kenčia, o kiti milijonai laukia savo eilės... Pamatys, gal susipras. Gal pajus pasaulį apsėdusio pamišimo visą baisybę. Žmogaus protas nugalės pamišėlių tvaiką... Ir tada, Nendrele... tada ateis kitas, gražus pasaulis. Ir visi nelaimingieji nudžiugs, kad jų kančios turėjo prasmę, kad jos nebuvo veltui... ŽMONA Tai eik, mielasai... Beldžiasi į duris VYRAS Kas dabar čia? Prašau. MISS EUROPA II labai panaši į Miss I O aš vis skubu ir skubu ir vis negaliu visko aprėpti... VYRAS duodamas iš po savęs kėdę Prašom sėstis, ponia šeimininke. MISS II sėdasi Ar ligonė jau geresnė? ŽMONA Ačiū... Jau man bent kiek geriau. MISS II Kaip tik laiku, kaip tik laiku. Žinote, aš nutariau padaryti čia kai kurių pakeitimų. Šis jūsų kambarys man pasidarė itin reikalingas. Matote tamstos, aš labai suprantu jūsų padėtį ir reiškiu visokią užuojautą, bet aš turiu apsidrausti nuo visokių eventualumų. Komitetas lig šiol mokėjo už jūsų kambarį, bet jo lėšos eina prie galo, o visuomenės dosnumas, praėjus pirmam susijaudinimui, taip pat atvėso. Tad suprantate patys, kad aš vien širdies balso negaliu klausyti. Tačiau aš taip pat nenoriu būti ir beširdė. Aš galiu savo nutarimą ir su švelninti. Čia tuojau žadėjo ateiti viena labai garbinga ponia. Ji turinti tamstai naudingą pasiūlymą. Jeigu su ja susitarsite, tai aš dar pagalvosiu. Suprantate tamstos, kokie dabar laikai. Nežinia, kas už dienos kitos gali su mumis atsitikti. Tad rūpintis savo reikalais yra šventa kiekvieno pareiga... Bet aš čia užtrukau, o man reikia nuolat skubėti. (Išeina) Kurį laiką abu tyli VYRAS Tu verki, Nendrele... Nereikia... (Glosto jos galvą) Sakė ateisianti kažkokia ponia, gal kokį darbą pasiūlys... Susitvarkysime... Nereikia, Nendrele... ŽMONA kosti Vandens... VYRAS vėl ją girdo iš šaukštelio Tu visai nieku nesirūpink. Tu tik sveik ir sveik, Nendrele. ŽMONA lengvai sudejuoja Čia va... krūtinėj... dega ir dega... VYRAS Skauda tau... Ir vaistai kaip tyčia pasibaigė. Šiandien pat aš kur nors gausiu ir atnešiu. Beldžiasi į duris ŽMONA Nereikia vaistų... Vėl beldžiasi VYRAS Vėl kažkas laužiasi. Įeina Ponia su ašara balse ir Don Alfonso II PONIA Don Alfonso, mes, tur būt, ne į tą numerį pataikėme. DON ALFONSO Atrodo, kad mes paklydome. VYRAS Ko tamstos ieškote? PONIA Autoriaus. DON ALFONSO Dramaturgo. VYRAS Taip, tamstos būsite pasiklydę. Čia negyvena nei vienas, nei kitas. PONIA Taip taip, dabar mes patys matom. Bet kur čia gyvena tas dramaturgas, kurio tragediją mūsų teatras ruošiasi rytoj parodyti? VYRAS Rytoj teatras rodys mūsų gyvenimą. Bet aš ne dramaturgas. PONIA Ach, suprantu, tai tamstos pirmas veikalas. DON ALFONSO Koks jaudinantis kuklumas! PONIA Visai teisingai pasakyta. Dideli talentai pasižymi tiesiog fenomenaliu kuklumu. VYRAS Čia mums šeimininkė kalbėjo apie vieną ponią, kuri man darbą pasiūlysianti. Tai bene tamstos būsite? PONIA Darbo? Tamstai darbo? DON ALFONSO Koks fenomenalus kuklumas! PONIA Tamstai kalbėti apie darbą? Tamsta kaip šiltųjų kraštų paukštis giesmininkas atskridai į mūsų pilkąjį kraštą, kad mus palinksmintumei savo talentu, kad nuskaidrintum mūsų vienodą ir nuobodų gyvenimą. O, mūsų tauta moka vertinti talentus. DON ALFONSO Ypač užsieninius talentus, aš pasakyčiau. VYRAS Mes tik nelaimingi emigrantai. PONIA Taigi taigi... Kokia baisi nelaimė ištiko jūsų tėvynę. Bet, kaip sakoma, nėra nelaimės, kuri kam nors laimės neatneštų. Štai ir mes negalėtume jūsų kūriniu pasidžiaugti, jeigu ne jūsų tėvynės nelaimė. DON ALFONSO Labai gerai ir teisingai pasakyta. VYRAS Taip... Jeigu ne šita visa beprotybė, kuri milijonams žmonių, tokių, kaip mes, sulaužė gyvenimą, suniokojo, sutrypė visa, kas ligi tol buvo su meile kurta,—taigi jei ne šis visas pamišimas, jokiam teatrui nebūtų prasmės mūsų gyvenimas rodyti. PONIA Mes štai, mūsų visuomenės elito atstovai, atėjome pareikšti tamstai mūsų dėkingumą. DON ALFONSO Taip sakant, iškilminga gratuliacija! PONIA Taip, atėjome jus pasveikinti ir pasiteirauti. ar tamstai patogu mūsų krašte, ar tamstai ko netrūksta, ir, reikalui esant, pasiūlyti mūsų paramą. DON ALFONSO Visokeriopą — ir medžiaginę, ir moralinę paramą. VYRAS lenkiasi Iš visos širdies jums ačiū. Štai va ji. mano Nendrelė, sunkiai serga... Vaistų nėra... Seimininkė kambarį atsakė... Mums kad tik per šiuos šalčius ligi pavasario datraukus. Aš pasiliksiu amžinai dėkingas už jūsų gerą širdį. PONIA Viešpatie galingas! Kas galėtų, kas išdrįstų į vargą patekusiais talentais nesirūpinti! Mano vyras, kai tik sužinojo apie tamstą, tuojau pasiuntė ištirti jūsų padėtį ir pasiūlyti visokeriopą paramą. Mano vyras, nors pirklys, nors prekiauja ginklais, bet turi angelišką širdį. DON ALFONSO Nuostabiai rafinuotų manierų asmenybė. PONIA Mano vyras niekados nesutiks, kad tamsta gyventumei kažkokiame šaltame uosto viešbučio kambariūkšty. Tuojau tamsta turėsite persikelti į kitą butą... Talentui — jaukumo, šilumos ir saulės. Tamstai jokie medžiaginiai dalykai nerūpės... Tamsta visas galėsi atsidėti savo kūrybai. Tačiau mano vyras turi į tamstą kuklų prašymėlį. VYRAS Kuo galėčiau būti naudingas? PONIA O, tai mažmožis, tai visai mažmožis. Matote, mano vyras, kaip sakiau, prekiauja ginklais. Tai jam, taip sakant, dėl žmonių akių būtų nepatogu remti talentą, kuris savo menu stengiasi pakenkti karo menui. DON ALFONSO Taip taip, karo menas yra toks pat kilnus, kaip ir kiekvienas kitas menas. Karo veiksmų teatras yra toks pat žavus, kaip ir kiekvienas teatras. PONIA Don Alfonso, jus šiandien nepaprastai sąmojingas. VYRAS Aš ne visai jus suprantu, ko iš manęs pageidautumėt. PONIA Mažmožių... keleto visai nereikšmingų mažmožių. Vyras norėtų; kad jūs savo veikale pakeistumėt kai kurias vietas. DON ALFONSO Taip sakant, duotumėt kitą interpretaciją. VYRAS Tai negalima. Tai jokiu būdu negalima. PONIA Kaip? Tamsta nesutinkate? DON ALFONSO Tamsta griežtai atsisakote patenkinti pono konsulo pageidavimus? VYRAS Kad ir kaip norėčiau, tai negalima, nes tai jau buvo. Praeitį pakeist ne mūsų galioj. PONIA Bei juk tai tamstos kūrinys. ŽMONA silpnu balsu Tai mūsų gyvenimas. VYRAS Taip taip... tai tikras mūsų gyvenimas. Ir kaip aš jį begaliu pakeisti? Juk tai, ką tamstos dabar kalbate, aš taip pat negaliu pakeisti. Jeigu tamstos norite, kad jūsų roles kitaip suvaidintų, tai reikia kitaip ir elgtis. PONIA Kaip? Mano rolė? Mane suvaidintų? DON ALFONSO Man atrodo, kad šis talentas kėsinasi ir mus įtraukti į savo veikalą? VYRAS Bet juk jūs patys atėjote... PONIA Ar tamsta tyčiojiesi iš mūsų, ar tamsta pasirinkai tokią formą atmesti mano vyro pasiūlymus? DON ALFONSO Protingus ir visokeriopai naudingus pasiūlymus. ŽMONA Tokių pasiūlymų mano vyras priimti negali. VYRAS Taip, aš jokiu būdu... jokiu būdu negaliu. PONIA Tai tamsta atstumi ištiestą pagalbos ranką! Tamsta užmiršti pareigas sau ir savo šeimai... Tamstos žmona guli bejėgė patale, o tamsta nepasirūpini net jai vaistų nupirkti! DON ALFONSO Tai negirdėtas šeimos pareigų sabotažas! PONIA Tamsta sabotažninkas ir diversantas. Tamsta savo veikalais bandai griauti mūsų visuomenės nusistovėjusią tvarką. Mano vyras ras būdų užkirsti kelią, kad jūsų pavojingos idėjos visuomenės nenuodytų. ŽMONA pakilusi kiek lovoje, alkūne pasiremdama Jus... Jūs, ponai, dideli niekšai... Išeikite... Palikite mus... (Vėl sukrinta) PONIA Ką? Varote? DON ALFONSO Tai negirdėtas akiplėšiškumas! (Ima ponią už rankos) PONIA Emigrantai! (Abu išeina) Abu pasilikę kurį laiką tyli ŽMONA tyliai Kaip jie drįsta! VYRAS Nurimk, Nendrele. Yra daug silpnų žmonių. Jie vargo niekad nematė. Didžios nelaimės jų niekad nepalietė, tad jie ir norėdami negalėtų atjausti viso skausmo, visų baisybių, kurios apniko žmoniją. Nurimk, Nendrele. Pasikeis laikai, ir šitie sukietėję žmonės jokios įtakos gyvenimui nebeturės. Niekas ginklais nebeprekiaus, niekas savo artimo nebeskriaus. Tie, kurie kentėjo, sukurs naują, gražų pasaulį. ŽMONA kiek palaukus Dziukeli, paduok man Pupos suknytę. VYRAS Nereikia, brangioji, nereikia. Vėl imsi jaudintis. ŽMONA Dabar aš nebesijaudinsiu. Paduok. Ir sagtelę, kur man dovanojai, paduok. (Vyras lėtai atidaro komodą, išima iš ten prašomus daiktus ir labai prislėgtu veidu atiduoda žmonai. Žmona, paėmusi daiktus, juos paglamonėja ir dirbtinai tvirtu balsu) Tu ruošeisi į teatrą... Tai štai, eidamas užneši ten į komisą ir parduok. Nors čia šlifuotas stiklas, bet blizga kaip tikras deimantas, ir plienas labai panašus į platiną... Suknytė tikro šilko ir labai gražiai ir rūpestingai pasiūta... Gausi kiek nors,— pavalgyk, tu visai nusilpai, Dziukeli... VYRAS Sakai, parduoti... Gerai... Aš tau tuojau vaistų, Nendrele. ŽMONA Nereikia vaistų... Man jau geriau... Man daug geriau. Tai eik, brangusis. VYRAS vyniodamas daiktus į popierių Aš tuojau, Nendrele. Aš tik nubėgsiu pasakyti, kad negaliu. ŽMONA Pažiūrėk... Būtinai pažiūrėk, kad jie teisingai mūsų gyvenimą parodytų. VYRAS bučiuoja į kaktą Aš tuojau grįšiu, Nendrele. ŽMONA Dziukeli... Vyras eina durų link ir sutinka A u t o r i ų AUTORIUS labai prislėgtas, bet stengiasi laikytis, kalba tai ramiai, tai vėl jaudinasi Pačią pabaigą reikės pakeisti. AKTORĖ pakyla lovoj, kitu tonu, negu pirmiau Ir vėl keisti? AKTORIUS Ir vėl viskas iš naujo? AUTORIUS Ne, tik pačią pabaigą. (Į aktorę) Ar tamsta vaidini Nendrelę? AKTORĖ Taip, aš. AUTORIUS Ar tamsta moki mirt? AKTORĖ Mirt? Kaip čia pasakius, scenoje, kai reikia, moku. AUTORIUS Ne scenoje, bet gyvenime. Visai paprastai ir nuostabiai gražiai. AKTORĖ Gražiai mirti? AUTORIUS Taip. Taip, kaip Nendrelė mirė. AKTORĖ Ar ji mirė? AKTORIUS T amstos žmona mirė? AUTORIUS Taip. Ji jau mirė. AKTORĖ Vargšė Nendrelė. (Šluostosi ašaras) AUTORIUS Reikia tai parodyti, kad visas mūsų gyvenimas išeitų teisingas iki pat galo. AKTORĖ Tai kaipgi dabar mes? (Pro ašaras) Vaidindama aš taip su ja susigyvenau, ji — tartum aš. REŽISIERIAUS BALSAS Atidžiai klausykite ir viską įsidėmėkite. ABU AKTORIAI Mes klausome. AUTORIUS į aktorę Jūs gulite visai rami ir tyli. Aš siūlau jums vaistų, jūs visai nekreipiate į juos dėmesio. Ir staiga prabylate visai ramiu balsu, kaip sveika, kaip dar anuomet kalbėdavote. (Pakeitęs toną, žiūri prieš save su pusiau šypsena lūpose) Taip staiga atšilo, ir pieva taip greit sužaliavo... Pupa, eikime purienų pasiskinti. Pupyte, nebėk taip greit, nepalik savo mamos... Ir tu, Dziuka, vienas ilgai nedelsk... Netrukus ateik... (Vėl pakeitęs toną) Ir viskas. AKTORĖ Ir viskas. AUTORIUS Ir guli Nendrelė su vos pastebima šypsena ant lūpų. Ji visai visai kaip gyva. Nepabaigiamai gera ir... ir nuostabiai graži, kaip prieš dešimtį metų, kaip visuomet. (Tyli, paskui į aktorių) O tamsta mane vaidini? AKTORIUS Taip, aš vaidinu Zajončeką. AUTORIUS Štai kas... Dabar tamsta pažįsti mano gyvenimą. Žinai visas aplinkybes ir dabartinę mano padėtį, sakyk, kaip tamsta pasielgtum mano vietoj? AKTORIUS Nežinau. AUTORIUS Pagalvok tamsta. Kiekvieną iš mūsų gyvenimas laiko pririšęs daugybe gijų, ir staiga — didesnė pusė tų gijų trūksta. Kiek palaukus, trūksta ir likusios. Ir tik viena gijelė dar vos vos laiko. Na. pagalvok tamsta, aš kreipiuos į tamstą ne kaip į aktorių, bet kaip į žmogų. AKTORIUS Sunku man būtų atsakyti... Matote, aš tik vaidinu, o tamsta pats visa tai išgyvenai. AUTORIUS Kaip? Tai vaidinant neišgyvenama? AKTORIUS Na, žinoma, kiek to vaidybos menas reikalauja, tačiau vis dėlto toli gražu tai ne pats gyvenimas. AUTORIUS lyg pats sau Tai vis dėlto, sakote, negalima tikrąjį gyvenimą parodyti? Parodyti taip, kad visi pajustu, kad visi iki pat gelmių sudrebėtų. AKTORIUS Tai tik teatro meno idealas, bet jis, kaip ir visi idealai, nepasiekiamas. AUTORIUS Idealas, sakote... (Tvirtai) O tamsta ginklą su savim nešiojiesi? AKTORIUS instinktyviai griebiasi už kišenės Taip, nešioju. AUTORIUS Duok tamsta jį man. AKTORIUS mašinaliai ištraukia pistoletą ir duoda Tik atsargiai, užtaisytas. AUTORIUS daro kelis žingsnius į šalį Karo menas stipresnis už teatro meną. Jo negalima visoj baisybėj iš scenos parodyti. Tai, vadinasi, tik tie, kurių namus bombos griaus, kurių vaikus palangėse laidos, kurie, išbėgę į svetimas Šalis, skurde neteks savo artimųjų — tik tiems lemta pajusti visą pamišėlių bakchanalijos baisybę... O kiti? Kili kaip avinai, varomi į skerdyklą, kantriai lauks savo eilės... Uždarykite visus teatrus, nes jie nieko negali. Tėra tik vienas galingas karo veiksmų teatras. (Prideda pistoletą prie smilkinio) AKTORĖ pašoka Viešpatie, ką jūs darote? AKTORIUS prišoka prie jo Dėl dievo, nurimkite! AUTORIUS Aš tik noriu jums parodyti, kaip tai suvaidinti... (Daro kelis žingsnius į avansceną) O šiaip aš jau visai ramus. Aš darysiuos vis ramesnis ir ramesnis. (Tyli) Tėveli, kai aš išaugsiu didelė, aš būsiu telegrafistė... (Tyli) Žiūrėk, brangusis,— nes greit pasensiu, tada nebebus į ką žiūrėti. (Tyli) Peteliškės laksto... Purienų kaip rojuje... Ir Nendrelė juokiasi... Pupyte, iš kur pas tave suknelė, juk aš ją pardaviau? Mamytei vaistų reikėjo. (Staiga atsigrįžta į aktorių) Pone aktoriau, ar vis dar nežinai, ką mano vietoj padarytumei? AKTORIUS Dabar jau žinau. AUTORIUS Tai taip ir suvaidinkite. (Pakelia pistoletą prie smilkinio ir iššauna) AKTORĖ šoka iš lovos Viešpatie, jis iš tikrųjų nusišovė! (Suklinka) Autorius, autorius nusišovė! REŽISIERIUS įeina iš kairės Iššaukite greitąją pagalbą! AKTORIUS Jam nebėra jokios pagalbos. REŽISIERIUS Tai kaip dabar bus? Ką darome rytoj su spektakliu? DIREKTORIUS Statome. Anonsas toks, kokio nė vienas teatras nėra turėjęs. REŽISIERIUS Anonsas jums patiko? DIREKTORIUS Autorius nusišovė. Na ir anonsas, aš jums pasakysiu. REŽISIERIUS Generalinė repeticija baigta. Uždangą! Duokit greičiau uždangą! UŽDANGA